Filmą apie priklausomybę nuo socialinių tinklų sukūręs ukrainiečių režisierius S. Mysak: „Man šis filmas – tai kelionė laiko mašina“

Monika Navickaitė

Šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ rodomas trumpametražis filmas „#LIKE4LIKE“ pasakoja apie ukrainietį vaikiną Timūrą ir jo priklausomybę nuo socialinių medijų. Filme nestinga nestandartinių raiškos formų, o savo greitu tempu jis įtraukia žiūrovą į veikėjo, pasimetusio tarp skaitmeninio ir realaus pasaulių, gyvenimą. „Europos blyksnių“ programoje rodoma drama apie socialinių tinklų žalą buvo sukurta prieš Rusijos karą Ukrainoje. Apie šio filmo aktualumą prieš ir po karo kalbamės su filmo režisieriumi Serhiy Mysak.

Kada nusprendėte rašyti ir režisuoti filmą apie socialinių tinklų problemas?

Tai buvo mano universiteto dėstytojo užduotis – parašyti istoriją, kurios centre yra mobilusis telefonas. Bet nenorėjau kalbėti apie tai, kokie blogi yra socialiniai tinklai, norėjau daugiau papasakoti apie žmonių dėmesio troškimą ir norą būti geidžiamiems. Bandžiau tuos dalykus sujungti. 

Timūras ir jo mergina Vika atrodo kaip įprasta jauna pora, kol įvykiai pasisuka kita linkme. Iš kur sėmėtės įkvėpimo kurdamas savo herojus? 

Turiu draugų, kurie anksčiau buvo „Instagram“ nuomonės formuotojai, o ir pats paauglystėje rašiau „Instagrame“. Be to, „YouTube“ mačiau kai kurias tendencijas ir vlogerius, bandančius atlikti užduotis, gautas iš savo sekėjų. Tik verta paminėti, jog istorija buvo parašyta prieš pandemiją ir „TikTok“ bumą, manau, joje trūksta kai kurių sluoksnių. Žinoma, prasidėjus karui, filmas dar labiau nutolo nuo šiuolaikinio konteksto. 

Pasirinkote naudoti vertikalių kraštinių santykį ir „Instagram“ estetiką (filtrus, apklausas ir kt.). Kas paskatino naudoti netradicines technikas kartu su įprastesniais kinematografiniais kadrais?

Jų priešinimas padėjo sukurti skirtį tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio. Stengėmės, kad realus pasaulis būtų gražus, o skaitmeninis – toksiškai gražus ir nenatūralus. Buvo svarbu juos atskirti.

Viduryje filmo perspektyva pasikeičia ir mes staiga sekame merginą, o ne Timūrą. Kodėl?

Tai atrodė natūralu, mat turėjome matyti skirtingus požiūrius, kad palaikytume kieno nors pusę. Kartais mes tikrai nematome savęs iš šalies. Filmo scena, kurioje Timūras atlieka užduotis, stengiausi parodyti jo euforiją. Atlikdamas užduotis jis mano, kad jo gyvenimas gerėja, nors iš tikrųjų jis sau tik kenkia. Taigi taip atsirado Vikos perspektyva. 

Jeffo Orlowski-Yango filmas „Socialinė dilema“ („The Social Dilemma“, 2020), kuris pasirodė tais pačiais metais kaip „#LIKE4LIKE“ ir buvo rodomas „Sundance“ kino festivalyje, taip pat vaizduoja socialinių medijų pavojus. Tačiau jūs filme išreiškiate dar radikalesnę poziciją. Kas tai paskatino?

Nenoriu demonizuoti socialinių tinklų. Filmas daugiau apie tai, kokia pažeidžiama yra žmogaus prigimtis. Timūras yra silpnas žmogus, todėl juo lengva manipuliuoti. Jis trokšta dėmesio, meilės ir nori turėti turtingą gyvenimą. Jis pasirenka lengvą būdą tai gauti. Tik vėliau suprantame, jog tai visai nėra lengva.

Jūs ir parašėte, ir režisavote „#LIKE4LIKE“. Kiek svarbu jums buvo režisuoti savo, o ne kažkieno kito scenarijų?

Tai Ukrainos kino mokyklos dalis, joje režisieriai skatinami filmą filmuoti pagal savo scenarijų. Bet manau, kad tai nesvarbu. Tai tik posovietinės kino mokyklos palikimas. Jei rasčiau puikų scenarijų, labai norėčiau jį nufilmuoti. Keletą kartų bandžiau dirbti su scenaristais, bet nepavyko tiesiog todėl, jog neradau tinkamo partnerio.

Ar jūsų filmas skiriasi nuo pirmojo scenarijaus juodraščio?

Jis šiek tiek trumpesnis. Manau, kad pakeičiau ir ritmą. Prieš baigdamas filmą, grįžau prie montažo tam, kad sukurčiau režisieriaus versiją, o tai juokinga, nes aš taip pat sumontavau ir pirmąją. Bet žinote… Kurdamas filmą visada jaučiau universiteto dėstytojų įtaką. Taigi pabandžiau pakoreguoti, tik niekas iš esmės nepasikeitė.

Minite, kad kuriant „#LIKE4LIKE“ jus paveikė universiteto dėstytojai. Daugelis Rytų Europos šalių, kaip pats sakote, turi tam tikrą posovietinės kino mokyklos palikimą. Kaip su tuo susidorojote kurdamas filmą?

Nes tipiškas Rytų Europos filmas yra tamsus, jame dalyvauja kenčiantys ir vargšai Europos žmonės?

Turiu omeny, kad jūsų filme yra prieš tai minėtų netipiškų raiškos elementų.

Manau, kad tai savotiškas maišto prieš mūsų kino mokyklos kultūrą aktas, įkvėptas šiuolaikinių „Netflix“ filmų ir reklamų. Galbūt todėl tai neatrodo kaip tipiškas Ukrainos filmas, įkvėptas sovietinės klasikos ar prancūzų naujosios bangos. Nes taip ir nėra.

Kalbant apie įkvėpimą… „#LIKE4LIKE“ pradžioje Vika susimąsto, koks bus naujas Olego Sencovo [kino kūrėjo ir aktyvisto iš Krymo, anksčiau kalinto Rusijoje] filmas. Kodėl pasirinkote savo filme pagerbti šį ukrainiečių režisierių?

Aš pats svarsčiau, koks gali būti kitas jo filmas. Drauge tai rodo, kad Vika domisi tuo, kas vyksta Ukrainos ir Rusijos karo kontekste, ir primena, kad karas vyko gerokai prieš vasario 24 d. Taip pat įdomu, jog dauguma žmonių iš tikrųjų nėra susipažinę su Sencovo kūryba. Jis buvo sukūręs vieną ar du filmus, bet kaip turėjo atrodyti šis ilgametražis ir apie ką jis turėjo būti, niekas nenumanė. Ar jo filmas bus susijęs su laiku, praleistu kalėjime, ar bus apie kažką kito? Manau, kad veikėjui, gyvenančiam realiame, o ne skaitmeniniame pasaulyje, yra prasminga užduoti šį klausimą.

Kaip manote, koks bus naujasis Serhiy Mysako filmas?

Tai sudėtingas klausimas. Šiais metais turėjome filmuoti filmą apie paauglį, kurio vaikinas miršta automobilio avarijoje ir jam tenka susidoroti su savo sielvartu. Bet, tiesą pasakius, nesu tikras, ar vis dar noriu filmuoti šį filmą, nes jis visiškai neatitinka dabartinio konteksto ir per pastaruosius metus aš pasikeičiau… 

Norėčiau papasakoti istoriją apie LGBT+ bendruomenę karo kontekste. Galbūt tai bus istorija apie toksišką vyriškumą arba homoseksualių žmonių gyvenimus fronto linijoje. Tuo pat metu nenoriu to daryti dabar, nes karas nesibaigė ir po pergalės turėtume skirti šiek tiek laiko karui apgalvoti, suprasti, kas atsitiko mūsų tautai. Turime 40 milijonų traumuotų žmonių ir niekas nežino, ką su tuo daryti. Mums reikia šiek tiek laiko. Bet kitas filmas bus susijęs su karu. Mes visi esame jo paveikti, todėl dėl to nekyla abejonių.

Kaip temos, kurias gvildenote „#LIKE4LIKE“, gali būti vertinamos dabartiniame Rusijos karo Ukrainoje kontekste?

Filmas buvo nufilmuotas prieš pandemiją ir prieš karą. Dabar tai gali būti įrankis pabėgti nuo to, kas vyksta, ir grįžti į gyvenimą, kurį praradome. Man šis filmas – tai kelionė laiko mašina. Galiu stebėti, kaip žmonės leidžia laiką, kai vienintelė jų problema buvo socialiniai tinklai.

Ką norėtumėte, jog Europos kino forumo „Scanorama“ žiūrovai išsineštų iš jūsų filmo peržiūros?

Tiesą sakant, aš tiesiog džiaugiuosi, kad jie vėl gali pamatyti žodį „Ukraina“ ir prisiminti, kad mes vis dar kariaujame. Žinau, kad Lietuvos žmonės žino, kas vyksta, ir lietuvių palaikymas yra beprotiškas. Mes visi esame tikrai dėkingi ir jaučiame palaikymą. Taigi aš tiesiog noriu, kad jie mėgautųsi filmu ir prisimintų, jog mes vis dar esame čia.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.