Drąsa nebūti geriausia savo versija. Interviu su dokumentinio filmo „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“ kūrėjais

Aušra Umbrasaitė

Trumpametražis dokumentinis filmas „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“ – tai netradicinė prarastos meilės istorija, sudėliota iš prisiminimų. Iš Bangladešo kilęs kino kūrėjas Nuruzzamanas Khanas filme atvirai užfiksavo komiškų situacijų pilną kasdienybę su tuometine antrąja puse, režisiere Akvile Žilionyte. 

Šiemet filmas atrinktas į atsinaujinusį kino festivalio „Scanorama“ trumpametražių filmų konkursą „Europos blyksniai“. Prieš filmo premjerą režisierius Nuruzzamanas Khanas ir filmo bendraautorė Akvilė Žilionytė dalinasi mintimis apie iššūkius kėlusį bendrą kūrybinį procesą.

Kas tapo atspirtimi pradėti kurti filmą „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“? Kodėl nusprendėte imti kamerą į rankas ir fiksuoti jūsų santykius būtent tuo metu?

Nuruzzamanas Khanas: Filmavimo praktika man yra natūrali būsena, filmuoju nuolat. Iš pradžių visai negalvojau apie filmą, neturėjau plano, paprasčiausiai filmavau. Per pastaruosius dvejus metus daug įvyko tiek pasaulyje, tiek ir mano gyvenime: prasidėjo pandemija, mirė man artimas kino dėstytojas. Tada supratau, kad turiu sukurti filmą jo atminimui ir tęsti pradėtą darbą. Taip sugrįžau prie jau turimos medžiagos.

Akvilė Žilionytė: Kamera gali tapti įrankiu kurti distanciją tarp žmonių. Filmavimo metu mūsų santykiai su Nuruzamanu buvo įtempti. Kai jis paėmė į rankas kamerą, ji tapo jo kūno tęsiniu, o tarp mūsų atsirado sveikas atstumas. Visgi vėliau pastebėjau, kad jis pradėjo filmuoti taip, jog būtų paprasta montuoti. Visai anksti supratau, kad ši medžiaga galiausiai taps filmu.

Kaip pavyko dirbti kartu? Akvilė taip pat yra dokumentinio kino režisierė, suprantanti kino procesą net ir stovint prieš kamerą. Ar susikūrėte taisykles, gaires, kuriomis vadovavotės filmavimų metu?

N.K.: Aš vadovaujuosi paprasta taisykle. Jei nusprendžiu dirbti su tos pačios srities profesionalu, kaip šį kartą nutiko su Akvile, aš sąmoningai pasirenku kurti visai kitokį filmą negu kurtų ji. Tai nesukuria konflikto kartu būnant procese. Akvilės režisuotuose dokumentiniuose filmuose yra daugiau distancijos tarp kameros ir veikėjų. Mano filmas yra labiau poetiškas, buitiškas ir kalba apie sunkumus, su kuriais susiduriame kiekvieną dieną. Taigi man nebuvo problemų kurti kartu, nes žinau, kad mano vizija yra visai kitokia negu jos. 

A.Ž.: Šiame filme aš stoviu labiausiai pažeidžiamoje pozicijoje, esu kitoje kameros pusėje ir instinktyviai noriu save apsaugoti. Labai gerai, jog praėjo šiek tiek laiko, kol ėmėmės filmo montavimo, nes iš pradžių buvo labai sunku save matyti dideliame ekrane. Kai pradėjau tai reflektuoti, supratau, kad elgiuosi veidmainiškai prieš savo pačios profesiją. Juk aš pati esu kūrėja. Tik tada, kai veikėjas atsiveria, prasideda filmas ir tai reikia be galo vertinti. Filmavimo metu aš sirgau, stipriai karščiavau, vis dar šiek tiek erzina matyti save būtent tokią.

N.K.: Ar pakvietei savo draugus į filmo premjerą? 

A.Ž.: Žinoma, kad pakviečiau. Beje, aš ir filmo prodiuserė, tad filmą pamatys ir draugai, ir kino industrija. Jie pamatys mane visai kitoje šviesoje. 

Akvile, galbūt iš šios patirties išsineši vertingas pamokas, kurias pritaikysi tolimesniame darbe, savo pačios kūryboje?

A.Ž.: Jaučiuosi daug nuoširdesnė, daug lengviau tapo dirbti su kitais žmonėmis. Negaliu patikėti, kad iš pat pradžių Nuruzzamanui sakiau, kad šiam filmui neleisiu išvysti dienos šviesos. Visgi supratau, kad kaip režisierė, negaliu turėti tokio požiūrio į kiną. Negaliu uždrausti auditorijai pamatyti žmogaus, šiuo atveju – manęs, silpnumo akimirkose. Iš tikrųjų, mes, dokumentinio kino režisieriai, dažniausiai filmuojame pažeidžiamus žmones pažeidžiamose situacijose.

Buvo gera nors kartą paleisti kontrolę ir leisti filmui vykti. Žinoma, montavimo etape bandžiau išsakyti savo nuomonę, bet tuo metu jau turėjau sveiką santykį su medžiaga, buvau nutolusi nuo jos. Pagaliau sugebėjau labai asmeniškus kadrus išvysti kaip universalią istoriją. 

Viso filmo struktūroje ryškus dvilypumas – tarp praeities ir dabarties, buitiškų situacijų ir pasvarstymų apie gyvenimą bei santykius. Netradicinėje meilės istorijoje blakės lovoje tampa kertine filmo ašimi. Kaip atsirado tokia filmo struktūra? 

N.K.: Buvau pavargęs nuo kino festivalių ir festivalinių filmų. Visur, kur pažiūrėsi – ideologija, politika, feminizmas, daugybė svarbių idėjų, už kurias reikia kovoti. Savo filmais visi kovoja už kažką, bet tame pats nemačiau jokio tikslo. Jaučiau, kad tuose filmuose neatsispindi realybė. Būtent kasdienybė ir įprasta diena mane labiausiai žavi. Juk kasdienybėje taip pat atsiveria visos mano minėtos temos, visada randasi konfliktas. 

Tuo metu buvau pavargęs nuo savęs: visur tiek daug triukšmo, nėra kur nuo jo pabėgti. Galbūt kai esi muzikantas, kartais užsinori kurti tylą, o kaip režisierius aš norėjau į ekraną atnešti savo asmeninę istoriją. Žinoma, tai nėra nauja idėja. Net ir mano ankstesniuose filmuose dalyvaudavo man labai artimi žmonės: draugai, kaimynai. Tikiu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime įvyksta filmo verta patirtis, tereikia sugebėti ištraukti tą istoriją.

Ar galėtumėte pasidalinti, kaip vyko jūsų bendras darbas jau po filmavimų? Ar nebuvo sudėtinga atsiriboti nuo to, kad kuriate pasakojimą apie save pačius

N.K.: Užaugau Bangladeše, neturtingoje aplinkoje. Niekada neturėjau prabangos filmuoti daug. Turėjau sugalvoti gudrią strategiją kaip patogiau dirbti. Kai filmuoju, galvoje iš karto vizualizuoju kaip jungsiu du kadrus, dvi scenas. Tai stipriai palengvina mano darbą, kai sėdu montuoti turimą medžiagą. Žinoma, spontaniškumo faktorius lieka, bet visada stengiuosi išlikti sąmoningas. 

Galbūt esu labai tingus žmogus, nes noriu visada gulėti lovoje ir miegoti. Kai tiksliai žinau ką reikia nufilmuoti, neprisidarau sau papildomo darbo. Galbūt galima pasiginčyti ar tai pati geriausia praktika, bet, kaip ir minėjau, užaugau tokioje aplinkoje, kurioje visada buvo ieškoma išeičių kaip gudriau išsisukti. 

A.Ž.: Po pirmosios filmo versijos kartu daug diskutavome apie filmo dramaturgiją, istoriją. Tiesa, tuo metu mes galvojome, kad galbūt tai virs ilgametražiu filmu, prie šios medžiagos prijungiant kelias kitas istorijas. Kai prasidėjo pandemija, nusprendėme likti prie trumpametražio filmo formato. Pirmoji versija buvo 45 minučių ilgio. Taigi filmas stipriai pasikeitė.

Akvilė vienoje filmo scenoje atvirai išreiškia, kad nenori būti filmuojama.  Dėl kokių priežasčių nusprendėte šią sceną įtraukti į filmą? Ar šis sprendimas buvo priimtas kartu? 

N.K.: Šito klausimo jau sulaukiau keliuose festivaliuose. Šiuolaikinis pasaulis mus spaudžia būti geriausia savo pačių versija, bet juk romantiniuose santykiuose būna visko. Praėjus kelioms akimirkoms po minėtos scenos, kurioje Akvilė sako, kad nenori filmuotis, ji laiminga sėdi ir valgo. Bet žiūrovai nenori to matyti ir apsvarstyti. Žmonės tik atkreipia dėmesį, kad ji sako: „ne“ ir iš karto klausia, kodėl režisierius drįsta filmuoti toliau. Svarbu matyti visumą, visą istoriją, nes fragmentiškumas irgi viena iš mūsų visuomenės ydų. Per greitai duriama pirštu į juodą dėmę, nekreipiant dėmesio į milžinišką tuščią erdvę, kuri tą dėmę supa. 

Galėjau šią sceną iškirpti ir niekam nekiltų jokių klausimų. Sąmoningai ją palikdamas, parodau, kad mano filmas išlieka tikras, nesumeluotas. Aš dirbu su dokumentiniu kinu ir filmuose stengiuosi parodyti realybę tokią, kokia ji yra. Būtent ši scena parodo mūsų aštrų santykį ir bendravimą su Akvile. Įdomu stebėti, kaip į tokį sprendimą aršiai reaguoja publika. 

A.Ž.: Man ši scena atrodė naivi, siūliau ją iškirpti. O dabar ji sukuria progą kalbėti apie dokumentinio kino prieigą, filmavimo etiką. Juk filmuojame visur ir visada. Svarbu suprasti, kad jei režisierius būtų norėjęs pasirodyti geresnis prieš savo žiūrovą, būtų paprasčiausiai iškirpęs tokią sceną.

N.K.: Kine neišvengsime galios dinamikos. Kieno rankose laikoma kamera, to ir galia. Galia kartais naudojama ir dėl estetinių sumetimų. Tai plona riba, kuria reikia režisieriui balansuoti, nuolat spręsti ar vadovautis estetinėmis, ar žmogiškosiomis taisyklėmis. 

Dažnai pagalvoju ir apie Vincentą van Goghą, kurio darbai niekam nerūpėjo, kol jis tapė, bet jis tiksliai žinojo, ką darė. Kartais kūrėjui reikia pasikliauti savo nuojauta ir leisti sau eksperimentuoti. 

Akvile, esate didelė šio filmo dalis – pagrindinė filmo herojė, tuometinė režisieriaus antroji pusė, filmo prodiuserė, bendraautorė. Kaip pavyksta žongliruoti šiomis rolėmis dabar, ruošiantis filmo premjerai kino festivalio „Scanorama“ programoje?  

A.Ž.: Jaučiuosi patogiai nardydama tarp visų šių pozicijų ir nejaučiu tame įtampos, nes turiu įvairios patirties iš savo ankstesnių darbų. Šiuo metu mano rankose yra šio filmo platinimas, turiu galvoti apie kitus festivalius.

Lietuviškuose trumpametražiuose filmuose yra neįprasta taip atvirai rodyti save, tam tikra prasme – apsinuoginti. Kino industrija ir bendruomenė Lietuvoje yra labai nedidelė. Jei ateityje prodiusuosiu kitus filmus, gali būti, kad mane prisimins kaip „blakių mergaitę“. Visgi jaučiu, kad turiu išsilaisvinti nuo šitų išankstinių nusistatymų.

Galima numanyti, kad šis filmas padėjo susitaikyti su praėjusiu laiku, išeinančiais draugais, nutrūkusiais santykiais. Su kokiomis mintimis paleidžiate filmą į žiūrovų rankas? 

N.K.: Kai tik pabaigiu vieną projektą, iš karto imuosi kito. Dabar dirbu su nauja medžiaga ir apie šį nebegalvoju. Savo kompiuteryje jau turiu tris dar niekam nerodytus filmus.

A.Ž.: Aš asmeniškai šį filmą paleidžiu su mintimi, jog yra didžiulė dovana pamatyti save iš šono. Džiaugiuosi, kad žiūrint šį filmą jau galime pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš pačios istorijos, nes joje pilna komiškų, absurdiškų situacijų. Tikrai išmokau nepriimti savęs per rimtai, koks skirtumas, jei žmonės pamatys mane sukandžiotą blakių. Išmokau būti laisvesnė ir kartais paleisti savo įvaizdžio kontrolę.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.