Apie misiją ir kūrybinę intuiciją sudėtinguose kontekstuose

Aistė Račaitytė

Rinaldo Tomaševičiaus kelią į kiną vargu ar galima pavadinti įprastu. Priklausomybės, gyvenimas gatvėje ir apleistame morge, sunki liga, operacijos, nutrūkę ryšiai su artimaisiais ir judėjimo negalia – apie šį jo gyvenimo etapą jau ne kartą pasakota interviu ir radijo laidose. Lemtingas susitikimas padėjo ištrūkti iš tokio gyvenimo ir pradėti iš naujo. Tomaševičius atrado kiną, baigė režisūros bakalauro ir magistro studijas, o jo trumpametražiai filmai šiandien sėkmingai keliauja po festivalius. Premjeros laukia ir jau baigtas debiutinis ilgo metro dokumentinis filmas. Šiemet „Po fentanilio“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias trumpametražis filmas.

Išskirtinis ne tik Tomaševičiaus gyvenimo kelias, bet ir jo kūrybinė prieiga. Jo filmuose sunku atskirti, kur baigiasi vaidyba ir prasideda gyvenimas: gatvėje sutikti žmonės tampa personažais, tikros istorijos – scenarijų medžiaga, o neretai ir pats režisierius įžengia į savo filmų pasaulį. Jis filmuoja žmones ir aplinką, kuriuos gerai pažįsta ir supranta, todėl tiek dokumentiniame, tiek vaidybiniame jo kine susipina asmeninė patirtis, sudėtinga socialinė realybė ir intuityvus jos perkėlimas į kino kalbą.

Tomaševičiui svarbu kalbėti apie žmones, kurių daugelis stengiasi nepastebėti. Tačiau jam rūpi parodyti ne tik jų problemas, bet ir galimybę keistis. Apie kelią nuo gatvės iki kino, asmeninę patirtį ir jos vietą kūryboje, dokumentikos ir vaidybos ribas, „madingą kiną“, kino mokyklą ir tai, ko iš kino tikisi šiandien, – pokalbis su režisieriumi Rinaldu Tomaševičiumi.

Norisi pradėti nuo reikšmingo pripažinimo, kurio sulaukei „Sidabrinėse gervėse“. Įsiminė tavo kalba, kurioje sakei, kad šis apdovanojimas yra ne tik tavo kūrybos įvertinimas, bet ir tam tikras patvirtinimas, jog temos, apie kurias kalbi, svarbios kino bendruomenei. Kokie įspūdžiai liko po apdovanojimų?

Nesitikėjau. Prieš tai jau buvau ne kartą nominuotas – čia buvo ketvirtas kartas. Pirmą kartą gal ir turėjau vilčių, bet vėliau nebetikėjau.

Man svarbu, kad buvo įvertintas filmas apie kiekvienam žmogui priklausančią galimybę pasikeisti. Šiandien yra labai daug madingo kino, madingų temų. Kartais jaučiu, kad meno laukas yra pagedęs, jame daug vartotojiškumo. Net ir arthouse kine filmai nekelia taurių jausmų žiūrovams, nedaro jų geresnių. Net jei filmai puikiai sukurti, aktualūs, juos kuria ryškūs menininkai, dažnai pasigendu humaniškumo, žmogaus taurumo atskleidimo. Man buvo svarbu, kad kino bendruomenė įvertino ne tokį madingą ar meistriškai padarytą, o tiesiog humanišką filmą. Jeigu pažiūrėjęs mano filmą žmogus kažkaip pasikeičia, jaučiuosi įgyvendinęs savo tikslą.

Tavo požiūris į šiuolaikinį kiną gana kritiškas. Ką turi omenyje sakydamas „madingas kinas“?

Jaučiu, kad vyrauja tam tikros madingos temos, dažnai politinės. Nesakau, kad jos neaktualios, bet kartais jaučiu, kad jų imamasi nenuoširdžiai, iki galo jų nejaučiant. Norima tiesiog iššauti, pataikyti į festivalių madas. Mano manymu, filmuose trūksta kažkokio gėrio, nuoširdumo. Tikro širdingumo.

Tiesa, socialinio realizmo banga buvo stipri, bet dabar, rodos, jau slūgsta. Ar tokios kino tendencijos tave piktina? O gal, priešingai, įkvepia kurti savaip?

Anksčiau gal šiek tiek piktindavo, bet čia ir slypi klausimas – ar darysi kaip visi, ar liksi ištikimas sau? Tada ir nebekreipi dėmesio į tai, kad apdovanojimuose vyrauja tam tikros tendencijos, ir visiems aišku kaip dieną, kodėl vieni filmai tampa laureatais. Paprastai puikiai matosi, ar filmai daromi iš širdies, ar labiau dėl to, kad taip apsimoka. Tikrumas man svarbiausia kine, ir jei apdovanojama už tai – tada puiku.

O tau pačiam svarbūs įvertinimai?

Kuo daugiau tave vertina, tuo daugiau galimybių turi eiti toliau – to nepaneigsi. Bet šiaip man vis tiek svarbesni žiūrovai, tai, kad juos filmas paliečia. O įvertinimas tarsi patvirtina, kad eini teisingu keliu ir kad reikia nesustoti. Tai veikia.

Stop kadras iš filmo „Po fentanilio“

„Po fentanilio“ žymi tavo posūkį iš vaidybinio kino į dokumentiką, bent jau sprendžiant iš viešai rodytos filmografijos. Kas paskatino pasukti šia kryptimi?

Kai dariau vaidybinius filmus, paraleliai filmavau dokumentiką. Turiu daug nebaigtų filmų. Man tiesiog įdomu, kas vyksta gatvėje, ji mane įtraukia, todėl filmuoju. Neseniai tiesiog pasitaikė proga susiimti ir kažką iš tos medžiagos padaryti. Po studijų reikėjo sukurti nestudentišką filmą, kad galėčiau siekti finansavimo. Turėjau daug medžiagos, tereikėjo užbaigti. Iš pradžių pats sumontavau ilgą versiją, o vėliau į montažą įsijungė Gabrielė Urbonaitė, kuri jį gerai suveržė. Baigtą filmą paleidome į festivalius, ir jis iki šiol keliauja.

Viskas prasidėjo nuo to, kad, kai kūriau vaidybinį filmą, pasikviečiau operatorių Nojų Drąsutį į gatvę. Norėjau, kad jis pamatytų, kaip realybėje atrodo tas pasaulis, kaip jame gyvena žmonės. Taip ir filmavome.

Man atrodo, kad visi mano vaidybiniai filmai kyla iš dokumentikos – iš to, ką pamatydavau per dokumentinį tyrimą. Neseniai baigiau debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą. Jis gimė iš mano studijų metais sukurto trumpo metro filmo „Noriu būt žmogum“ – apie kalėjimo žmones, apie tai, kaip jie kovoja su priklausomybėm, gyvena užribyje.

Kaip prieini prie savo filmų personažų, užmezgi su jais santykį? Ar esi linkęs palaikyti ryšį ir pasibaigus filmavimams? Pavyzdžiui, ar vis dar bendrauji su Jaroslavu, kurį filme matome viltingame kelyje?

Nežinau, nebepalaikau ryšio, nes medžiagą filmavome labai seniai, dar studijų laikais, kai turėjome socialinės dokumentikos užduotį. Buvo toks vaikinas, su kuriuo anksčiau buvau sėdėjęs kalėjime. Kai jis išėjo, sutikau jį turguje ir pakviečiau filmuotis, kūriau jo portretą. Vėliau jis mane atvedė į tokį namą, kur gyveno benamiai. Pamenu, buvo pandemija, mums dokumentiką dėstė Audrius Stonys ir davė užduotį „Naktinis Vilnius“. Tame name ir nufilmavau trumpametražį apie tas naktines istorijas, bet tąsyk jo nepabaigiau.

Tie žmonės mane supažindino su kitais, tarp jų buvo ir Jaroslavas, o aš įsitraukiau į jų gyvenimą. Ilgai važinėjau paskui juos filmuoti – jie keitė vietas, kraustėsi iš vieno apleisto namo į kitą. Čia labai viskas persipina. Vėliau atsirado dar kitų žmonių, iš viso filmavau kokius dvejus ar trejus metus. Kažkuriuo metu pasikviečiau Nojų Drąsutį, kad nufilmuotų profesionaliau, nes pats šį darbą darydavau bet kaip.

Dažniausiai vieni personažai atveda pas kitus, tie – pas dar kitus. Kadangi aš paprastas, visą jų kalbą, slengą žinau, tai man trys sekundės su jais susidraugauti. „Zdarova, ką čia veikiat? Valgio turit? Vaistų kokių atvežti?“ Jie gatvėj gyvena, kojos pūliuoja ar dar kokios nesąmonės vyksta. Galiu vaistų nupirkti, termosą arbatos atvežti, pašnekėt, paprikolint. Be jokių baltų pirštinių – draugiškai. Taip jie mane prisileidžia, pasitiki. Su tais žmonėmis reikia nebijoti, turėti pasitikėjimo savimi ir išmanyti jų kalbą, pajausti juos. Tada greitai tampi draugu, jie pasitiki ir jau gali filmuoti.

Ne kiekvienas eitų ten, kur eini tu. Iš kur turi tiek drąsos? Kas leidžia jaustis saugiai tokioje sudėtingoje, kartais ir pavojingoje aplinkoje?

Kai esi susitelkęs į tai, ką filmuoji, apie jausmus per daug negalvoji. Vienintelis dalykas, kuris tikrai erzina, tai smarvė. O šiaip visa tai esu pats pergyvenęs. Kai turi tą patirtį, intuityviai jauti, kad šitie žmonės tau nieko nepadarys. Tu iš anksto nuspėji, ką jie galvoja, kaip maždaug elgsis. Jie tave gerbia ir jaučia, kad tu irgi jiems nelabai ką padarysi. Jie supranta, kad manęs neapgaus, kad aš esu toks pats, tik tiek, kad jau esu iš viso to išlindęs.

Ir čia veikia ta gatvės psichologija. Kai ją gerai išmanai, labai gerai jauti žmones, nejauti kažkokios didelės baimės. Jie ten vartoja, gali būti neadekvatūs, bet nėra taip, kad šoks ant tavęs su peiliu, pavyzdžiui.

Stop kadras iš filmo „Noriu būti žmogum“

Tavo sudėtinga gyvenimo istorija nėra paslaptis – esi daug kalbėjęs apie gyvenimą gatvėje ir priklausomybes. Bet ar grįždamas į tą aplinką nebijai vėl į ją įklimpti?

Priklausomybės ligų centre viena iš rekomendacijų pradedant naują gyvenimą buvo nelankyti barų, nebūti su tais žmonėmis, kurie vartoja. Tėvams net rekomenduoja, kad namie nebūtų alkoholio. Reikia atsiriboti nuo tos aplinkos.

Kai sustiprėjau, supratau, kad tarp vartojančių, geriančių žmonių būti galiu, bet tik turėdamas kažkokį tikslą. Jei turiu tikslą kažkam padėti, šituo atveju – kurdamas filmą, man nėra problemos ten būti. Aš su jais nesilinksminu, nevartoju, nesu jų dalis. Tiesiog ateinu filmuoti. Gal kažkam tuo filmu padėsiu, perduosiu žinutę, kad galima gyventi kitaip.

Kitaip būtų, jei eičiau pas juos be tikslo, tiesiog pasitūsint. Tada galimai per daug įsijausčiau ir tai jau būtų pavojinga, galėčiau paslysti. Nesvarbu – alkoholis, raminamieji ar kas nors kito psichotropinio – negaliu sau leisti nė vieno karto. Nes vieno karto per daug, o tūkstančių per mažai.

Tiesa, tokioje aplinkoje yra šiek tiek baisu. Žinai, kad vienas kartas – ir tu ten pat būsi. Aš daug matęs gyvenime, bet kai matai nuo AIDS pūvantį kūną, nors prieš kelias dienas viskas lyg buvo neblogai, supranti, kaip greitai žmogus gali sunykti. Tada nekyla jokių minčių apie vartojimą.

Ne tik filmuoti, bet ir vėliau dirbti su tokia medžiaga turbūt nėra lengva… Jos, turbūt, kur kas daugiau nei nugulė į filmą? 

Jos yra nemažai, gautųsi ir ilgo metro filmas. Yra daugiau siužeto linijų, pavyzdžiui, kaip jie prasimano pinigų.

Grįžtant prie dokumentikos ir fikcijos – kur save labiau matai ateityje?

Nežinau, rodos, kaip paeina korta, taip ir kuri… Negaliu atskirti. Dokumentika man kartais net paprasčiau atrodo komandos ir finansų atžvilgiu – susiradai kažkokį įdomų personažą, vietą ir filmuoji, kada nori ir kaip nori. Nėra stagnacijos kaip vaidybiniame kine. Svarbiausia tik užčiuopti tikrumą, autentiką.

O kaip tą tavo minimą autentiškumą išgauti vaidybinio kino aikštelėje, dirbant su profesionaliais aktoriais? Kaip perteikti tai, kaip atrodo, kaip kvepia, kaip kalba ir jaučiasi toje aplinkoje gyvenantys žmonės?

Dirbant su aktoriais aš jiems rodau savo filmuotą dokumentiką iš gatvės – kaip elgiasi žmonės, kaip šneka. Scenarijų ir personažų dialogus rašau pats, tačiau palieku laisvės ir improvizacijai. Mano pirmas geras filmas buvo „Paskutinis kartas“. Po jo premjeros vienas žurnalistas paklausė, ar aktorius pasiėmiau iš gatvės, nors tai buvo aktoriai iš akademijos.

Stop kadras iš filmo „Paskutinis kartas“

Jūsų tandemas su Lineta Lasiauskaite labai produktyvus – sekasi ir festivaliuose, ir siekiant finansavimo. Kaip susipažinote ir pradėjote kurti kartu?

Atsitiktinai, nes anksčiau akademijoje nebuvo kino prodiuserių. Trečiame bakalauro kurse ji pati mane susirado, pasisiūlė dirbti kartu. Aš tada filmavau dokumentiką. Pagalvojau, kad jei jaunimui įdomu – lai padeda. Ji labai iniciatyvi, nereikėjo jos stumti, prašyti ar kažkaip įtraukinėti – pati labai norėjo. Man tai patiko, greitai susidirbom. Paskui taip ir likom kartu. Niekada nekonfliktavom. Ji netrukdo man daryti to, ką noriu, nesikiša į kūrybą. Duoda visišką laisvę, o ko reikia filmui, stengiasi gauti, padaryti.

O kaip tu apskritai patekai į akademiją?

Pirmas žmogus iš akademijos buvo Raimondas Paškevičius. Jis man atidarė duris į akademiją, nors tada dar negalėjau stoti – buvau neišlaikęs visų egzaminų. Bet jau žinojau, kad noriu kažką daryti su kinu, galvojau, kad reikia stoti bet kur, kad įgaučiau žinių. Tais metais rinko kino kritikus ir dramaturgus. Mane priėmė kaip laisvą klausytoją, metus vaikščiojau pas Raimondą Paškevičių, Juozą Javaitį, Birutę Kapustinskaitę.

Per metus supratau, kad man reikia stoti į režisūrą. Po stojamųjų likau septintas, o nemokamų vietų buvo tik šešios. Kažkaip susimokėjau pradinį įnašą, o per pirmą pusmetį mano balų vidurkis buvo aukščiausias iš pretendentų į nemokamą vietą. Atsiradus galimybei, perėjau į ją ir visą likusį laiką mokiausi nemokamai.

Ar lengva buvo pritapti naujoje aplinkoje?

Vaizdo režisūrai vadovavo Giedrė Beinoriūtė. Aš labai tiesmukas, kaip vaikas – kartais genialių dalykų parašydavau, o kartais visiškai banalių. Gal ir gerai, kad aš paleidžiu tą savo vaiką – nebijau, kad jis nesąmones rašys, filmuos. Beinoriūtė labai palaikė ir padėjo atskirti, kas režisūroje yra banalu ir tiesmuka, o kas iš tikrųjų įdomu. Išmokė režisieriaus žvilgsnio, intuicijos.

Dokumentikos dėstytojas Audrius Stonys man sakė, kad turiu nepaleisti šitos dovanos, kad turiu tai, ko neturi kiti – moku prie tų personažų iš gatvės prieiti, bet parodyti juos ne kaip kažkokį zooparką, o kaip žmones, atskleisti jų gerąsias puses. Mane tai paveikė.

Magistrantūroje man buvo svarbus Maratas Sargsyanas, dokumentikos dėstytojas. Per jį pradėjau filmuoti kalėjime, vėliau su ta medžiaga gavau finansavimą ir baigiau ilgo metro filmą. Vaidybinio kino scenarijaus rašymo dėstytoja Eglė Vertelytė irgi padėjo – pas ją rašiau traktuotę, su kuria vėliau gavome vaidybinio filmo vystymo finansavimą. Paskui su tuo projektu važiavau į įvairias dirbtuves ir festivalius. „Les Arcs“ mane konsultavo Rubenas Östlundas, buvau ir Kanadoje, konsultavo kiti garsūs režisieriai. Akademija man buvo toks tramplinas į dabartinę profesiją ir ateitį. Ir visi dėstytojai prie to prisidėjo.

Ar esi laimingas pasirinkęs tokį profesinį kelią?

Aš ir šiaip esu laimingas. Režisūra yra iššūkis, atneša ir džiaugsmo, ir nervų, kartais daug kas kunkuliuoja viduj, bet užsispyręs einu ir darau. Akademijoje teisingai sakė, kad iki ilgo metro iš jūsų nueis labai mažas procentas. Reikia turėti daug ambicijos. Supratau, kad gali būti labai daug pralaimėjimų, bet net jei nesiseka – būtina nepasiduoti.

Užsiminei apie festivalius – ar jauti, kad jie atveria daugiau galimybių, padeda toliau kurti?

Kaip prodiuserė sako – duoda kreditų. Bet svarbiau – tai leidžia pažinti pasaulį, pamatyti, kokį kiną daro kitur. Aišku, jei papuoli į gerus festivalius, ateityje galimai bus lengviau gauti finansavimą. Reikia turėti bent vieną trumpametražį, su kuriuo nuvažiavai į festivalius, buvai nominuotas, kažką pasiekei. Jeigu tokio neturi, labai sunku gauti finansavimą ilgametražiui. Tiesiog nepasitiki tavo kūrybiniu potencialu. Tai festivaliai duoda tą pasitikėjimą – kad tu vertas, kad tu moki, kad tave įvertino kitose šalyse ir kad gali padaryti dar vieną gerą filmą.

O kaip tavo filmus priima auditorijos? Viena vertus, jų temos gana universalios, kita vertus, jie panardina į labai konkrečią Lietuvos realybę, tamsiąją jos pusę. Ar jauti skirtumą tarp to, kaip į tavo filmus reaguoja Lietuvos ir užsienio žiūrovai?

Esu sulaukęs daug emocingų reakcijų. Prieina žmogus, apkabina ir sako: „Aš grįšiu namo ir labai stipriai apkabinsiu savo žmoną, nes su manimi viskas labai gerai gyvenime.“ Arba prieina su ašaromis ir sako: „Nesustok, daryk tai, ką darai. Labai stipru.“ Yra buvę, kad žiūrovas išeina, nepakelia filmo, bet kažkokių rimtų provokacijų nepatyriau.

Esi praėjęs ir stiprią gyvenimo mokyklą, ir kelių pakopų profesines studijas. Kaip tau atrodo, kas kino kūrėjui svarbiau?

Gyvenimo mokykla – 100 procentų. Kartą mačiau pokalbį su vienu žymiu režisieriumi. Vyrukas klausia: „Man 38-eri, ar ne per vėlu stoti į kino mokyklą?“, o jis sako: „Tau dar per anksti.“

Man atrodo, režisieriui labai svarbi patirtis. Nebent tu iš prigimties esi genialus ir gali iššauti visokių dalykų. O šiaip reikia prikaupti labai daug patirties, kad galėtum žmonėms ką nors parodyti. Čia mano nuomonė. O tada jau mokykla, profesinė patirtis.

Kaip gimsta tavo filmų scenarijai?

„Paskutinis kartas“ atėjo iš gatvės, iš dokumentikos, kurią filmavau. Vienas iš personažų prototipų man paskambino ir papasakojo, kad kažkas numirė, žiurkės apgraužė. Ateinu į apleistą namą – o ten guli lavonas su nugraužtu pirštu, nes žiurkės greitai pajaučia sustingusį kūną. Aišku, paskui pridėjau dramaturgijos, kažką pakeičiau, kažką atėmiau – taip gavosi filmas.

O „–15“ atsirado iš asmeninių patirčių. Gerai žinau, kaip sunku būna išėjus iš kalėjimo, o tam, kad geriau pavaizduočiau naktinį Vilnių, pats įsidarbinau pavėžėju. Daug savo patirčių perkėliau į scenarijų.

Kuriant „Gyvenimas kaip pasaka“ tiesiog nuvažiavau pas tuos benamius. Jie ir gyvena tame name, kur filmavau. Tai buvo mano magistro darbo tiriamasis projektas, reikėjo filmuoti socialiai pažeidžiamas grupes, dirbti su neprofesionaliais aktoriais. Filme vaizduojama jų reali aplinka ir situacija. Tokia problema egzistuoja visur pasaulyje: benamiai ateina gyventi į namą, jų negali išvaryti nei savininkas, nei policija, jie vis grįžta. Esu tai pats patyręs, bet norėjau parodyti situaciją iš kito kampo. Taip parašiau nuo realybės atsispiriantį, bet virš jos pakylėjantį filmo scenarijų.

Stop kadras iš filmo „-15“

Kaip sekėsi filmuoti su neprofesionaliais aktoriais?

Darbas su profesionaliais aktoriais tiek nervų nesuėda. Su natūrščikais, ypač iš to sociumo, viskas improvizuota. Jie gi neskaito scenarijaus – tu ateini, pasakai situaciją ir važiuojam. Nieko nesimoko. Bet jie labai gerai įsijaučia, kaip vaikai, ir iš karto gyvena toj situacijoj. Tik nervų jie suryja daug daugiau, daugiau streso būna.

Paraleliai dar ir dokumentiką filmavau – apie tai, kaip režisierius kuria filmą apie juos. Per magistrinių darbų peržiūrą kino teatre susodinau juos priekyje, filmavome, kaip jie žiūri į save ekrane, juokiasi, rodo vienas kitą pirštais. Jie buvo sujaudinti dėmesio, vienas apsiverkė. Paprastai niekas į juos net nežiūri, o dabar jie dideliame ekrane, susirinkęs jaunimas draugiškas, po seanso kažkas spaudžia ranką. Jie pasijuto reikalingi. Bet taip ir nebaigiau to dokumentinio projekto, dabar ryšiai jau nutrūkę.

Rodos, kine tu daugiausia fokusuojiesi į „čia ir dabar“ – kur yra ir ką veikia personažai, su kokiomis problemomis susiduria ir kaip jas sprendžia arba nesprendžia. Politinės ir socialinės viso to priežastys lieka už kadro. Tuo tavo filmai skiriasi nuo neretai didaktiško socialinio realizmo, kuriame daug dėmesio skiriama kontekstui, sistemai, privedančiai žmones prie ribinių būsenų, ir jos kritikai. Ar pats mąstai apie tai, kodėl tavo filmuojami žmonės atsiduria visuomenės užribyje?

Net nežinau, kažkaip plius minus suprantu visas priežastis, kodėl taip vyksta. Apie tai, ką sakai, man klausimų nekildavo. Aš tiesiog intuityviai darau. Ir tie paskutiniai trumpametražiai taip ir atsirado – apie tai tikrai negalvojau, bet gal reikėtų.

Man ir įdomu, ar tai sąmoningas kūrybinis pasirinkimas, ar labiau intuicija.

Žinai, aš einu ir man galvoje šaudo dalykai. Nesu tas, kuris galvoja: „Apie ką man dabar kurti, kokia galėtų būti tema?“ Akademijoje mane žiauriai erzindavo, kai reikėdavo pasirinkti temą – man sudėtinga taip nuspręsti. Aš iš intuicijos darau. Kas šovė į galvą, apie tai ir darau filmą. O mokantis reikėjo turėti temą, eiti į tą filmą jos laikantis, iki galo atskleisti.

O kaip kūrybinį procesą įsivaizdavai prieš stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?

Kai gydžiausi priklausomybių centre, daug metų gyvenęs tamsoje staiga pamačiau, kaip viskas nušvito spalvomis. Atsibundi – paukščiukai čiulba, viskas žalia, ryšku. Galvoju: „Kas čia vyksta? Kur aš buvau? Čia taip gražu.“ Norėjosi užfiksuoti, todėl nusipirkau seną muilinę lombarde ir pradėjau filmuoti, fotografuoti. Fiksavau drugelius, žiedus, gėles – tos pirmos nuotraukos ir koliažai, kuriuos keldavau į „Facebook“ ir sulaukdavau komplimentų, buvo tai, kas vedė toliau. Vėliau kilo mintis sukurti biografinį filmą, bet kartu dairiausi ir kur būtų galima pramušti daug babkių. Po centro rinkausi tarp dviejų svajonių – tapti milijonierium arba tapti režisierium ir kurti filmus.

Vakarinėje mokykloje lietuvių mokytoja sakydavo, kad įdomiai rašau, skatino nenumesti, eiti į priekį. Kai dirbau batsiuviu ir raktininku, klausiausi daug knygų, įsiminė mintis, kad jei paverti savo hobį darbu – tada nereikės dirbti. Bandžiau išsiaiškinti, kas tas hobis. O kamerą vis numesdavau, bet praeina savaitė ir vėl ją paimu. Mane ji traukė. Taip supratau, kad čia mano dalykas ir reikia padaryti tai darbu.

Taigi nuo pat pradžių leidau sau plaukti, kurti iš savo vidaus gelmių, tarsi mažas vaikas, nieko nevaržomas. Daug vaikų neranda savo pašaukimo, nes tėvai kritikuoja, neleidžia atsiskleisti. O aš iš naujo gimiau, niekas nekritikavo, nevaržė, vaikščiojau su ta muiline, žiedelius fotkinau ir man niekas netrukdė siekti, ko noriu, niekas neaiškino, kaip gyventi. Buvo sunkumų, aišku. Vienur durys atsidaro, kitur užsidaro.

Vienas dalykas, kuris labai krenta į akis žiūrint tavo filmus, – beveik visuose juose pasirodai ir pats. Kaip atsirado šis jau atpažįstamas tavo filmų elementas?

Žinau, kad man tinka vaidinti neigiamus personažus. Turiu tą bagažą iš gatvės, daug matęs, buvęs tame pasaulyje. Ir turiu patirties. Žinau, kad į mane įdomu žiūrėti ekrane. Kai kuri savo filmo pasaulį, kažkaip intuityviai jaučiu, kad man reikia ten atsidurti. Dažnai tiesiog atrodo, kad pats geriau padaryčiau nei aktorius. Išvaizda, energija atitinka, o kadangi tame esu buvęs, vaidinti gaunasi realistiškiau. Filme su benamiais man reikėjo juos valdyti, įvesti situaciją, tai žinojau, kad pats geriausiai sužaisiu.

Stop kadras iš filmo „Signalo kelias“

Tavo paties gyvenimas – neįtikėtino posūkio ir sėkmės istorija, kuri, regis, stipriai veikia ir kitus. Tačiau žiūrint „Po fentanilio“ kilo ir dokumentinio kino etikos klausimų. Ar pats sau keli klausimą, ką galima perkelti į filmą, o ko ne? Juk kai kurie personažai yra apsvaigę, ne visada adekvatūs, neturi galimybės iki galo atstovauti sau.

Gal visa laimė, kad aš per daug sau tokių klausimų neuždavinėju. Tiesiog rodau tą pasaulį, kalbu apie problemą, bet vien kalbėti neužtenka, reikia parodyti, kaip iš tikrųjų viskas vyksta. O kaip tai parodyti kitaip? Bandau savo filmų herojus parodyti iš žmogiškos pusės. Gal užtenka to, kad tai darai nuoširdžiai. Gal kai darai nuoširdžiai, tada ir ta etika galbūt netrukdo, neperžengi kažkokių ribų. Sudėtinga man atsakyti, nes filmuoju, ką jaučiu.

Vis dėlto ar yra ribų, kurių kūryboje neperžengtum?

Tam tikrų dalykų aš tikrai nerodyčiau, pavyzdžiui, iš labai blogos pusės ar atvirai fiziologinių baisybių. Čia reikia jausti, ribos tikrai yra.

O koks buvo tos moters likimas? Ar vėliau domėjaisi, kas jai nutiko?

Kiek paskui išsiaiškinau, ligoninėje ją atgaivino, ji net šiek tiek sąmonę atgavo, bet bevežant gydytis į kažkokį centrą jai sustojo širdis. Anksčiau ji ne kartą buvo ligoninėje, aš vis duodavau velnių greitosios darbuotojams, nes jai suteikdavo pagalbą ir išmesdavo į gatvę. Tai beprasmiška…

Jeigu reikėtų įvardyti vieną svarbiausią dalyką – ko sieki savo filmais?

Matyt, siekiu parodyti tas problemas, kurių kiti nemato. Aš jas atpažįstu gatvėje, pilna tokių problemų. Tai va, kalbu apie jas, nes noriu padėti, kaip kadaise man padėjo.

O ar turi kūrybinių svajonių?

Anksčiau turėjau, bet paskui supratau, kad tai tiesiog planai. Kai gydžiausi centre, svajojau filmuoti. Bet užsibrėžiau tikslą ir tai dariau. Kai svajonės tampa tikslais – supranti, kad viskas įgyvendinama. Dabar turiu planą sukurti ilgametražį vaidybinį filmą, paskui ateis kiti.

Pavyzdžiui, Tauragės policijos komisaras vieną dieną paskambino ir paprašė sukurti prevencinį filmą mokykloms. Dabar važinėju po mokyklas, kalėjimus, centrus, rodau savo filmus ir apie tai kalbu. Vienas iš svarbiausių tikslų – rodyti filmus jaunajai kartai ir kalbėti apie tai, ką pats esu praėjęs. Ne vienas žmogus iš šono sakė, kad turiu tokią misiją. Man svarbu per fikciją ir dokumentiką kalbėti apie tai, ko jauniems žmonėms sunku išvengti – veipus, narkotikus, „Telegram“ kanalus ir visą tą tamsų pasaulį.