Apie atmintį ir fotografinį žvilgsnį. Režisierės Aušros Lukošiūnienės trumpametražio filmo „Pra/rasti pasauliai“
Kornelija Tananaitė
Fotografija, kaip ir dokumentinis kinas, yra priemonė tyrinėti santykį tarp atminties ir laiko. Ji leidžia ne tik užfiksuoti tikrovę, bet ir mąstyti apie tai, kaip praeitis formuoja dabarties suvokimą. Fotografijos archyvas tampa savotišku mąstymo lauku – vieta, kur susitinka išnykę pasauliai ir dabarties žvilgsnis, bandantis juos suprasti iš naujo. Būtent nuo fotografo Raimundo Urbono kūrybinių apmąstymų atsispiria Aušros Lukošiūnienės trumpametražis filmas „Pra/rasti pasauliai“ (2025), pristatytas kino festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Europos blyksniai“. Jame pasakojama apie išnykusią pasienio teritoriją – buvusią Rytų Prūsiją, dabar virtusią Rusijos pakraščiu, o kartu kviečiama mąstyti apie trapumą bei praeities pėdsakus.
Iš pirmo žvilgsnio filmas pasitinka žiūrovą kaip rami, netgi statiška vizualinė meditacija, kurios intencija iki pat pabaigos išlieka ne iki galo apibrėžta. Jau nuo pirmųjų kadrų kyla klausimas – ar tai pasakojimas apie istorinę atmintį ir jos nykimą, ar dokumentika apie fotografo kūrybą ir jo santykį su vaizdu? Mano manymu, toks neapibrėžtumas tampa viena iš esminių filmo ašių. Pasakojimas, vietoje aiškios siužetinės krypties, formuojasi kaip refleksijų, garsų ir vaizdų tėkmė, kurioje žiūrovas kviečiamas ne tiek sekti istoriją, kiek stebėti mąstymo procesą. Būtent šis atvirumas interpretacijai sukuria filmui savitą įtampą – nuolatinį ieškojimą prasmės, kurios režisierė iki galo neatskleidžia, tarsi sąmoningai palikdama erdvės tylai ir neapibrėžtumui.
Vizualiai filmas pasižymi refleksyvia vaizdų kalba. Kadruose dažnai pasikartoja langų, durų ir tuščios erdvės motyvai. Šie elementai, iš pirmo žvilgsnio paprasti, ima veikti kaip metaforinės ribos – tarp vidaus ir išorės, tarp praeities ir dabarties, tarp matomo ir nematomo. Kamera lėtai slysta, kartais judėdama atbulomis, tarsi bandydama grįžti į atmintį, o ne žvelgti į priekį. Tokia kinematografinė kalba kuria įspūdį, kad pats laikas čia sulėtėjęs ir beveik sustingęs. Erdvės tampa psichologinėmis būsenomis – jose įsikuria tuštumos, ilgesio, išnykusio gyvenimo atgarsiai. Toks režisierės pasirinkimas artimas ir fotografijos mąstysenai, kur pasakojimas vyksta per sustabdytą akimirką.
Šią vizualinę liniją papildo garsas – vienas stipriausių filmo sluoksnių. Nors vaizduose nėra daug veiksmo, garsinis takelis išlaiko žiūrovo dėmesį ir suteikia emocinį gylį. Fone girdimi fotografo monologai įgauna poetiškumo, atskleidžia jo mąstymą apie kūrybą, laiką ir atmintį. Šios mintys neretai veikia kaip refleksija, kviečianti sustoti ir pamąstyti: kas yra vaizdas, kaip jis fiksuoja praeinantį laiką, kokia fotografijos ir poezijos sąsaja. Būtent šis balsas, o ne siužetas, tampa pagrindine filmo vedančiąja linija. Jis jungia archyvinius kadrus, gamtos peizažus, erdves, suteikdamas joms vidinę prasmę.
Filmas artimas eksperimentiniam kinui ar net video–instaliacijai, kurią lengvą įsivaizduoti galerijos erdvėje. Fotografiški kadrai, lėti perėjimai, ilgai trunkantys sustabdyti vaizdai, į kuriuos įsismelkia garsas, sukuria pojūtį, kad režisierei rūpi ne pasakojimas, o buvimo būsena. Dėl to filmas tampa labiau patyriminis nei informatyvus. Žiūrovas nėra vedamas nuo taško A iki taško B – jis kviečiamas būti kartu su kadru, klausytis, stebėti, mąstyti.
Naudojamos skirtingos vaizdo medžiagos kuria daugiasluoksnį laiko pojūtį, tarsi dabartis ir praeitis susilieja viename kadre. Režisierė čia elgiasi ne kaip pasakotoja, o kaip montažo priemones pasitelkusi poetė. Ji jungia fragmentus pagal vidinį ritmą, o ne pagal logiką. Toks montažas išryškina asociacijų principą, nes kiekvienas vaizdas kviečia į kitą mintį, o ne į kitą veiksmą. Dėl to filmas tampa savotišku atminties koliažu, kuriame fotografijos, garsai ir tyla kuria vieną lėtą, bet įtaigų pasakojimą apie tai, kaip žmogus fiksuoja laiką.
Spalvų gama filme žemiška, prislopinta – vyrauja pilki, rudi, mėlyni tonai, sustiprinantys melancholišką nuotaiką. Šešėliai, atspindžiai, šviesos blyksniai kuria švelnią, fotografiškai tikslią estetiką. Kartais kamera tarsi žaidžia su šviesa taip, kaip fotografas su ekspozicija. Tačiau kartu kyla klausimas, ar filmo grožis nepersveria jo prasmės ir ar vizualinis dėmesingumas neužgožia emocinio turinio – klausimas, kurį filmas tarsi palieka žiūrovui.
Vis dėlto žiūrint filmą kyla abejonė, ar tikrai būtina buvo užsiminti apie tiesioginių istorinių paralelių ieškojimą tarp praeities ir dabarties. Radijo įrašas, kuriame kalbama apie Prūsijos teritorijos išnykimą ir karo įvykius Ukrainoje, nors ir praplečia filmo kontekstą, atrodo nevisiškai organiškas jo poetinėje struktūroje. Jis ištraukia žiūrovą iš vidinės atminties tėkmės ir perkelia į aiškesnį politinį lauką, kuriame prasmės tampa pernelyg konkrečios. Man atrodo, kad net ir be šio įkontekstinimo filmas būtų išlaikęs savo teminį svorį – jis vis tiek kalbėtų apie nykimą, laiką ir atminties paieškas. Galbūt net stipriau, nes leistų šias temas pajusti per tylą, erdves ir fotografijos kalbą, o ne per istorinių analogijų nurodymą.
Kūrinio jėga slypi atmosferoje ir fotografo monologų turinyje. Nors ne visos idėjos iki galo suskamba, filmas palieka įspūdį dėl savo vizualinės poezijos ir galimybės išgirsti Raimundo Urbono mintis ir kartu pakviesti žiūrovą susimąstyti apie jų gylį. „Pra/rasti pasauliai“ – tai kūrinys, kuris ne tiek nori būti suprastas, kiek išgyventas. Ir jis kalba ne apie tai, ką matome, o apie tai, kaip matome – ir kaip per tokį žvilgsnį fiksuojame tai, kas pamažu išnyksta.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2025–2026“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
