
Soteros Kupinaitės „Paskutinis sniegas“: viską, ką apie darbą su vaikais sužinojau iš knygų, turėjau mesti į šiukšlių dėžę
Eglė Gasparaitytė
Sotera Kupinaitė – daug žadanti režisierė, šių metų kino festivalyje „Scanorama“ pristačiusi savo trumpametražę dramą „Paskutinis sniegas“. Juosta pasakoja apie paauglį Marių, kuris, siekdamas pritapti mokykloje, pasiryžta drastiškam poelgiui.
Vos 26–erių kūrėja dar tik šiemet baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tačiau jos kūrybinėje biografijoje jau puikuojasi dokumentinė juosta „Mėlynas kampas“, o filmuose „Tu kaitini mano kraują“ ir „Aš noriu sužinoti apie gyvenimą!“ ji darbavosi kaip režisierių asistentė.
Praėjus vos kelioms dienoms po premjeros, pagavau „laimingą žuvį“ ir turėjau garbės pasikalbėti su kūrėja apie filmo inspiracijas, kūrybinį procesą ir žiūrovų reakcijas. Apie „laimingą žuvį“ kalba ir pati režisierė, tad kviečiu skaityti.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas ir kada supratote, kad norite ne tik žiūrėti filmus, bet ir juos kurti?
Viskas prasidėjo 12 klasėje, sprendžiant, ką noriu veikti gyvenime. Mintis kurti kiną kirbėjo jau ilgai, bet turėjau susidariusi įspūdį, kad norint tapti režisiere, reikia gimti kino kūrėjų šeimoje. Visgi, paskatinta draugės radau dominančias kino režisūros studijas Vilniuje, pradėjau lankyti „Youngblood“ kino mokyklą. Įdomus faktas, kad į LMTA neįstojau iš pirmo karto! Visgi, pabandžius po kelerių metų, man pavyko (šypsosi).
Pirmasis Jūsų filmas buvo dokumentinis, o antrasis – vaidybinė drama. Kas paskatino pereiti nuo vieno žanro prie kito?
Nors man dokumentika yra labai artimas žanras, visgi kurti antrą tokį filmą man pritrūko ryžto. Be to, kitą žanrą išbandyti mane paskatino ir akademinė užduotis. Labai tuo džiaugiuosi, nes vaidybinius filmus taip pat be galo mėgstu.
Abiejuose Jūsų filmuose dėmesio centre atsiduria jaunas žmogus ir jo išgyvenimai. Ar tai tema, kuri šiuo metu Jus labiausiai domina kaip kūrėją?
Nors net savo baigiamajam bakalauro darbui dariau filmą apie 11 metų mergaitę, iš tiesų prisibijodavau dirbti su vaikais. Vis dėlto, užduodama klausimą, kas man rūpi kaip režisierei, vis iškildavo temos apie vaikų išgyvenimus. Man norisi apie tai kalbėti. Net dabar turiu numatytą idėją trumpametražei vaikų meilės istorijai. Matyt, prilipo (šypsosi).
Ar jaučiate, kad pamažu formuojasi Jūsų savitas režisūrinis braižas, ar vis dar sąmoningai vengiate save sprausti į tam tikrus kūrybinius rėmus?
Anksčiau labai troškau suprasti, koks mano stilius. Norėjau būti atpažįstama kaip koks Wes Anderson – net nežinodamas, kad tai jo filmas, iš specifinio stiliaus tai supranti automatiškai. Aš labai to siekiau, bet, atrodo, kuo daugiau kuriu, tuo skirtingesnius filmus sukuriu. Pabaigusi vieną juostą, noriu eiti į naują erdvę ir padaryti kažką, kas man, kaip režisierei, būtų iššūkis.
Palyginus abu filmus, kuris kūrybinis procesas buvo sudėtingesnis ir kodėl?
Šių procesų neįmanoma sulyginti. Dirbdami su dokumentika, labai daug filmavome, tačiau panaudojome tik tą medžiagą, kurią netikėtai surinkome per kelias valandas, o visas dviejų mėnesių darbas taip ir liko nepanaudotas. Taip pat to projekto operatorė turėjo talentą dirbti su vaikais. Man su ja filmuoti buvo kaifas. Dėl šių priežasčių atrodo, kad dokumentikos režisavimo procesas buvo lengvesnis. Dramos „Paskutinis sniegas“ kūrybinis procesas tikrai buvo sudėtingesnis. Daug lokacijų, daug paauglių. Bandžiau susigalvoti taisykles, kaip dirbti su vaikais, skaičiau daug literatūros, bet tik su jais susitikusi supratau, kad viską, ką apie darbą su vaikais sužinojau iš knygų, turiu mesti į šiukšlių dėžę. Vaikai buvo labai individualūs, savarankiški, tad galima sakyti, jog repeticijose mokėsi ne jie, o aš – man reikėjo suprasti, kaip juos valdyti aikštelėje. Be to, tą žiemą visiškai nebuvo sniego, o kai jau pagaliau prisnigo, turėjome visus filmavimus paankstinti dviem savaitėmis. Dėl visų tų niuansų atrodo, kad gavosi visai kitas filmas, negu įsivaizdavau pradžioje.
Ar esate tuo patenkinta?
Visada gaunasi kitaip, nei tikiesi. Net pati pabaiga turėjo būt kitokia – joje norėjau įdėti negyvą paukštuką. Visgi, scena neveikė. Labai džiaugiuosi, kad jos atsisakėme. Matau, kad žiūrovams dabartinė pabaiga labai patinka. Kažkas buvo ją įvardinęs kaip „Mariaus perlaužta ketvirta siena“.
Kaip gimė šio filmo idėja?
Literatūros kūrinio perteikimas kine buvo mano akademinė užduotis. Pasirinkau V. Kulvinskaitės apsakymą „Paskutinis sniegas“, nes man labai surezonavo pagrindinis veikėjas. Be to, supratau, kad kūrinys dvilypis: iš jo bus galima padaryti tiek buitinę dramą, tiek detektyvą. Smagiausia dalis buvo ta, jog jis atrodė labai kinematografiškas. Jaučiausi lyg pagavusi laimingą žuvį! Kūrinys man taip patiko, kad filmuojant siekiau perteikti viską kuo artimiau originalui. Tikiuosi, pavyko (šypsosi). Rašydama scenarijų susidomėjau ir britų naujuoju realizmu: tuose filmuose daug kalbama apie paauglius, vaizdiniai perteikiami šaltai, nepagražintai. Tai mano kuriamai dramai labai tiko.
Ar norėjote, kad žiūrovas suprastų Mariaus elgesio priežastis ir jam pritartų, ar siekėte, kad kiekvienas pats nuspręstų, kaip vertina veikėjo pasirinkimus?
Mano tikslas buvo sukelti žiūrovams pyktį dėl neteisybės Mariaus gyvenime. Klausydamasi žmonių įspūdžių suprantu, kad ne visi pateisino berniuko drastišką sprendimą vien todėl, kad jis gyvena prastai. Man tai netikėta, bet aš labai džiaugiuosi, kad taip gavosi. Atrodo, kad atsirado dar įdomesnis kelias, kuris nebūtinai sutapo su mano pirmine idėja.
Kaip manote, ar filmo nagrinėjama pritapimo tema yra opi problema nūdienos jaunimui?
Nors pati pritapimo tema skamba šiuolaikiškai, tikiu, kad ji buvo, yra ir bus svarbi kiekvienam jaunam asmeniui. Paauglystė – toks periodas, kai draugams ir socialiniam statusui teikiamas didžiausias prioritetas. Filme būtent tai ir bandžiau parodyti – stiprus noras pritapti kartais priveda prie drastiškų veiksmų, kurių jaunas žmogus paprastai nedarytų.
Ką Jums reiškia filmo pavadinimas „Paskutinis sniegas“? Ar jame slypi simbolinė prasmė, kurią norėtumėte, kad žiūrovai pastebėtų, o gal sąmoningai paliekate vietos individualioms interpretacijoms?
Man pavadinimas yra vienas svarbiausių dalykų filmui. Juo gali sudominti žiūrovą. Aš jį palikau tokį, kaip ir apsakyme, pagal kurį kūriau juostą. Visgi, tą žiemą visiškai nesnigo, keli žmonės siūlė keisti pavadinimą, labiau susijusį su šiltesniais orais, o filme mestą gniūžtę keisti į plytą. Galų gale nusprendžiau nieko nekeisti. Man „Paskutinis sniegas“ asocijuojasi su paskutiniu kantrybės lašu, po kurio žmogus tarsi nutrūksta nuo grandinės. Visgi girdžiu daug skirtingų pavadinimo interpretacijų ir man dėl to labai džiugu.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.