
Režisierė Goda Januškevičiūtė: reikia laiko, kol tampi mažiau pastebimas
Interviu parengė Roberta Rakauskaitė
Lapkričio 5–22 dienomis vykusio Europos kino festivalio „Scanorama“ metu Goda Januškevičiūtė pristatė trumpo metro dokumentinį filmą „Namo“. Sukurtas kino meno magistrantūros studijų metu (vadovai – Audrius Stonys ir Rugilė Barzdžiukaitė), filmas pasakoja aktorės Yelyzavetos kelionė atgal į Ukrainą. Su režisiere pasikalbėjome apie filmo kūrimo procesą bei tolimesnes kūrybines idėjas.
Jūsų filmas – tylus. Garsas, kurį girdi žiūrovas yra traukinio riedėjimas, popieriaus lapų vartymas, bet dialogų nėra. Kodėl? Kuo jums svarbus šis sprendimas?
Staiga netekusi mamos ir močiutės, veikėja nusprendė grįžti į karo paveiktą šalį. Jos pirminis kelionės tikslas – susitvarkyti paveldėto būsto dokumentus. Ji dar turėjo įrodyti, kad yra mamos dukra ir močiutės anūkė. Vykstant šiam procesui, įrašinėjome ir jos pokalbius su advokate telefonu, filmavome pokalbį telefonu su sese. Vis tik jau nuo pat pradžių supratau, kad, žvelgiant iš teisinės perspektyvos, tai yra sudėtinga kelionė ir kad ne [dialogai] yra svarbiausia. Tekstu labai sunku suformuluoti esmę. Tie vaizdai, emocinė kelionė, jie yra daug tikresni. Kaip musę ant sienos sekėme keliaujančią veikėją.
Įdomus niuansas yra tai, kad ji nusprendė į namus važiuoti viena. Ir, kitu atveju, ji būtų buvusi visiškai viena. Tad mes [filmavimo komanda] iš tikrųjų buvome kaip lydinti kameros akis. Kai žmogus keliauja vienas, natūraliai nelabai jis su kuo nors bendrauja, tų dialogų ir nebūna, nebent jie susiję su reikalų tvarkymų.
Gal pačiame kūrybiniame procese buvo kažkas, kas jums atrodė svarbu, tačiau vis tik nusprendėt nedėti į galutinį filmo variantą?
Buvo viena scena, kuri galų gale nepateko į galutinį montažą. Tai buvo apsilankymas stovykloje, kurioje dirbo jos mama ir tėvas. Yelyzaveta ten su sese augo. Ta vieta buvo visa išplėšta, išlaužta, nebelikę daugybės daiktų, taip pat ir jų asmeninių. Ji bandė atidaryti duris, tačiau šios tiesiog neatsidarė – ji neturėjo rakto. Panaši situacija pasikartojo ir nuvykus prie močiutės namų. Ji negalėjo patekti į savo namus, nes neturėjo rakto. Labai liūdna, juk nuvažiavome tūkstantį kilometrų. Ką tada daryti? Norėjosi tuos momentus įdėti. Tačiau įdėjus, komplikavosi temos ir linijos. Parodžiusi kolegoms vis tik atsisakiau [šių scenų].
Į ką filmo kūrimo procese kreipėte ypatingą dėmesį?
Pačioje kelionėje įrašinėjome nemažai garsų. Ukraina yra išleidusi daug apribojimų, ko negalima filmuoti. Pavyzdžiui, negalima filmuoti tiltų, stočių, negalima filmuoti valstybinių pastatų, pareigūnų. Realiai, kai filmuoji vaizdą gatvėje, turi būti atidus, nes negalėsi panaudoti. Dėl šios priežasties garsinė patirtis mums buvo labai svarbi.
Kitas svarbus momentas – pats pasiruošimas kelionei Vilniuje buvo ganėtinai ilgas. Prieš išvykdami mes filmavome Yelyzavetą mieste, jai įprastose vietose, veiklose ir taip suartėjome su ja, tapome jos kasdienybės dalimi. Dėl to ta kelionė jau ir buvo lengvesnė. Filmavimas Vilniuje buvo lyg generalinė repeticija prieš kelionę. Manau, kad tai ir leido sukurti kūrinį iš atspindžių, atmosferų. Prireikė laiko, kol mes tapome ne tokie pastebimi ir ji galėjo laisvai miegoti su įjungtu įrašymo mygtuku.
Galbūt yra kokia nors potemė, kurią norėtumėte panagrinėti, arba filmo kūrimo būdas, kurį norėtumėt išbandyti?
Taip, iš tikrųjų yra. Norėčiau sukurti tokį išvis fragmentuotą filmą, kuris atrodytų tarsi nesusijusių gabaliukų dėlionė, mozaika, tačiau iš tikrųjų aptakiai vestų į tam tikrą dėsningumą ir atsikartojimą. Tai čia gal yra šito filmo pradžia, tarsi užuomazga. Vis tik man norėtųsi dar radikaliau išardyti istoriją ir įvesti meta laiką. Turėjau tokį virš-uždavinį, bet liko kitam filmui.
Ar jau vystote kitą projektą?
Mes su Yelyzaveta filmavome dar vieną hibridinį filmą. Šį kartą jau saugojomės pačio važiavimo į Ukrainą. Manėme, jei galima išvengti, tai geriau filmuoti kitoje šalyje. Dėl šios priežasties filmavome Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Tad tikrai bus dar vienas filmas šia tema, kuri iš tikrųjų yra komplikuota ir sunki. Sekant vieną žmogų lengviau pajausti tą sudėtingumą ir šios temos laiko tąsą.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2026–2027“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.