„TEN“ – kai gyvenimą pakeičia darbas

Autorė: Agnė Rimkevičiūtė

Tekstas parengtas jaunųjų kino kritikų programos „Shorts Critics. Young“ metu. Tai 16–19 metų jaunimui skirta kino kritikos ir kūrybinio rašymo programa, kur dviejų dienų kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai/-ės gilinasi į kino kalbą bei kino kritikos principus, mokosi analizuoti filmus ir kūrybiškai apie juos rašyti.

Animacijos scenoje atsiranda vis daugiau ir daugiau vietinio kraujo – Šarūnas Vyštartas pristato pirmąjį savo paties rašytą ir režisuotą trumpo metro animacinį filmą „TEN“. Filmo pavadinimas – subtili užuomina į skaičiuojamas dešimt sekundžių ir po jų sekantį raketos, gabenančios karo pabėgėlius į nepažįstamą salą, paleidimą. 

Filmas nukelia mus į distopinį pasaulį, apsuptą tamsos ir dūmų debesų. Greitai suprantame, jog tai yra miestas karo akivaizdoje. Sprukdamas iš jo, pagrindinis veikėjas zuikis Jonas atvyksta į svetimą salą, kurioje imasi sunkaus darbo. Nuo pirmų jo atvykimo akimirkų akivaizdu, kad jis čia nepritampa. Ryškų astronauto kostiumą vilkintis atvykėlis pritraukia daug neprašyto dėmesio niūrioje aplinkoje. Zuikį – gyvūną, kurį paprastai asocijuojame su švelnumu ar net pažeidžiamumu – matyti tokioje atšiaurioje aplinkoje neįprasta, iškart juntamas kontrastas.

Salos gyventojai – nebe žmonės, o veikiau juodi žmonių siluetai, kalbantys nesuprantama kalba. Jie linkę šaipytis, smurtauti, kiekvieną vakarą išgerti per daug, kad nieko nejaustų. Šie darbuotojai, kadaise turėję savo identitetą, kartais netgi vaizduojami nebe kaip individai, o kaip viena didelė juoda masė. Vieną vakarą, leisdamas laiką su kolegomis, Jonas pastebi, kad jo ranka keičiasi ir tampa abstrakčia juoda forma visai kaip kitų darbininkų kūnai.

Mano nuomone, šis filmas – tai kapitalizmo kritika. Kritikuojama santvarka, kurioje į žmones žiūrima kaip į darbo ir karo mašinas. Žmonės ima pamiršti, kas jie yra, užmiršta rūpintis savo gerove, sveikata, apleidžia pomėgius ir gyvena tam, kad dirbtų. Nors filme šis elgesys šiek tiek hiperbolizuojamas, didžiajai daliai dirbančiosios visuomenės individualumo praradimas ir noras pabėgti nuo realybės tikrai nėra svetimas. Vienoje scenoje Jono dukra laiko žaislą, kuris atrodo kaip mažas balistinės raketos modelis. Tai vienas iš simbolių, kuris parodo, kaip siekiama žmones pasąmoniškai nuo pat mažens nujautrinti ir parduoti jiems karą. 

Man didelį įspūdį paliko filmo garso dizainas. Naudojami žemų dažnių garso efektai sukuria nejaukią atmosferą žiūrovams to iki galo net nesuvokiant. Atodūsiai, aikčiojimai ir įvairūs kitokie Jono bei kitų darbininkų skleidžiami garsai taip puikiai perteikia reikiamą emociją, jog žodžiai tampa praktiškai nebereikalingi – garsai perima dialogų vietą. 

Pats Šarūnas Vyštartas savo kūrybiškumą atskleidžia ne tik kurdamas animaciją, bet ir muziką. Jis vienoje svarbiausių filmo scenų pasirinko panaudoti savo grupės „Local Blood“ dainą „My Blood“, kurios eilutės puikiai paryškina filmo pagrindinę mintį: „As we are just these simple creatures paying with our sweat and blood / Shoveling snow on a daily basis / Help us out“. Daina atspindi žmonių pasiaukojimą ir tam tikrą vergovę darbui. Daina buvo išleista trim metais anksčiau už filmą, ir tai, kad abu kūriniai tokie artimi, parodo, jog režisierius aiškiai žino, kokiomis temomis jam svarbu kalbėti. 

Šio filmo istorijai papasakoti tikslingai pasitelkta animacijos technika. Darbuotojų masė piešta taip, kad nė vieno neįmanoma išskirti pagal jokius bruožus, o tai galėtų būti problema kuriant vaidybinį filmą dėl skirtingų aktorių kūno sudėjimų. Taip pat vykusi mintis pagrindinio veikėjo rolei pasitelkti zuikį. Panašiai kaip Džordžo Orvelo novelėje „Gyvulių ūkis“, filme „TEN“ aktualios temos pasakojamos per gyvūnų, o ne žmonių išgyvenimus. Tokiu būdu platesnei auditorijai lengviau suvirškinti tam tikras sunkias istorijas.