O juk visko buvo galima išvengti

Autorė: Meda Kurlavičiūtė

Tekstas parengtas jaunųjų kino kritikų programos „Shorts Critics. Young“ metu. Tai 16–19 metų jaunimui skirta kino kritikos ir kūrybinio rašymo programa, kur dviejų dienų kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai/-ės gilinasi į kino kalbą bei kino kritikos principus, mokosi analizuoti filmus ir kūrybiškai apie juos rašyti.

Gertrūda Nemčauskaitė „Pingvinas ir balandis“:

Pirmomis filmo akimirkomis esame supažindinami su pagrindiniais veikėjais – pingvinu ir balandžiu. Vienas jų, pingvinas – ramus, mėgstantis tvarką ir ramybę.

Jis gyvena ramiai, niekam netrukdydamas savo tvarkingame butuke. Ir staiga į namą atsikrausto naujas, triukšmingas kaimynas – balandis, visiška pingvino priešingybė.

Nepasitaręs su kaimynais, ar jiems netrukdys, balandis pasileidžia muziką per savo galingas kolonėles, dėl kurių pingvinui dingsta elektra. Pingvinas nusprendžia, kad reikia atsikirsti. Taip įsižiebia konfliktas – pamažu peraugantis į savotišką karą, įtraukiantį jau nebe vien juos, bet visus namo gyventojus.

Pingvinas filme atspindi vyresnio amžiaus žmonių grupę, kuriems gan dažnai atrodo, kad vien dėl jų amžiaus ar statuso, viskas turėtų vykti taip kaip jie nori. Tuo tarpu balandis įkūnija jaunimą, kuris nesureikšmina kitų nuomonių arba tiesiog jų nepaiso. Greičiausiai konfliktas net nebūtų įvykęs, jei balandis, tik atsikraustęs, būtų atsiklausęs kaimynų, ar jiems netrukdys jo muzika. Dauguma būtų buvę tiesiog laimingi, kad buvo atsižvelgta į jų nuomonę ir sutikę. Arba jei pingvinas būtų nuėjęs ir ramiai paprašęs balandžio, kad šis pritildytų arba išjungtų muziką. Bet ne. Mes juk visi visada norime būti teisūs ir pamirštame pagalvoti, kaip jausis kita pusė.

„Pingvinas ir balandis“ sukurtas naudojant stop-kadro animacija su iš plastilino nulipdytais personažais. Manau, šiam filmui tai buvo geriausias variantas. 2D ir 3D animacijų vaizdas dažniausiai yra labai švarus, tvarkingas ir nupoliruotas. Tuo tarpu stop-kadro animacija iš savęs natūraliai yra šiek tiek groteskiška bei turi grynumo ir gylio, kurio joks kitas animacijos stilius neturi. Plastilinas padeda išgryninti ir pabrėžti veikėjų emocijas ir veido mimikas, kurias perduoda ryškiau ir grubiau nei bet kokia kita medžiaga. Tokie vaizdiniai daug greičiau pasiekia žiūrovo pasąmonę. Lėlės iškelia personažų šleikštulį tiesiai į paviršių. O kadangi visi turime vienokių ar kitokių vidinių tarakonų, vaizdas su mumis rezonuoja ir iššaukia emocijas.

Pats filmas turi nemažai humoristinių elementų ir situacijų, todėl jį buvo smagu ir lengva žiūrėti. Visą filmą lydėjo situacijas palaikanti muzika, bei įgarsintos personažų reakcijos ir nepasitenkinimo ar suirzimo atodūsiai. Nors filmo metu nebuvo ištartas nei vienas žodis, jų ir nereikėjo, nes viską puikiai perteikė vaizdas, atodūsiai ir muzika. Humoro buvo tiek kiek reikia – jis nebuvo banalus, bet labai padėjo filmui išlikti įdomiu ir netapti per daug rimtu.  

Manau, kad šis filmas iškelia gan svarbia žmonių santykių problemą, apie kurią nėra kalbama pakankamai. Komunikuodami, mes galime išvengti labai daug įvairių konfliktų, bet dažnai nusprendžiame, kad galime tai iškęsti ir laukiame kol galiausiai pratrūksime, arba, šios istorijos atveju, nusprendžiame iš karto imtis vienokių ar kitokių veiksmų tikėdamiesi, kad kita pusė supras mūsų nepasitenkinimą ir atsitrauks. 

O juk dažniausiai užtektų tiesiog nusiimti karūną ir atsitraukti, taip sutaupant labai daug savo ir aplinkinių nervų.