„Murmuracija“: viltis sklandyti padebesiais

Autorė: Ugnė Genovaitė Adomaitytė

Tekstas parengtas jaunųjų kino kritikų programos „Shorts Critics. Young“ metu. Tai 16–19 metų jaunimui skirta kino kritikos ir kūrybinio rašymo programa, kur dviejų dienų kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai/-ės gilinasi į kino kalbą bei kino kritikos principus, mokosi analizuoti filmus ir kūrybiškai apie juos rašyti.

Paukščiai nuo seno Lietuvos tautosakoje atliko svarbų vaidmenį. Prisiminkime sutartines apie seseris, kurios atgimsta gegutėmis ir kukuoja, atskridusios į tėvų dvarą, taip vienu metu simbolizuodamos ir atgimimą, ir mirtį. Galbūt dėl to Lietuvos kino festivaliai įsimylėjo ornitologiją.

Tai prasidėjo nuo „Sengirės“  (rež. Mindaugas Survila). Paskui – 2024-ųjų „Kino pavasaris“ su filmais „Paukštis“ (rež. Andrea Arnold), „Paukščių giesmės“ (rež. Kathleen Harris). O dabar – ir BLON’as su „Gegučių giesmės“ (rež. Pilar Garcia-Fernandezsesma), „Pingvinas ir balandis“ (rež. Gertrūda Nemčauskaitė), „Papūgų močiutė“ (rež. Michalis Kalopaidis), „Kijevo tortas“ (rež. Mykyta Lyskov), „Pingvinas“ (rež. Kaspar Jancis) ir, žinoma, „Murmifikacija“ (rež. Jenneke Swinkels, Tim Frijsinger).

Ką vis dėlto reiškia žmogaus transformacija į paukštį? Įvairūs filmai tai perteikia skirtingai. Anksčiau minėtame „Paukštyje“ – tai meilė ir melancholija, stebėjimas iš aukšto. Savo praeities ieškojimas ir jos supratimas. Filme „Žmogus paukštis“ (rež. Alejandro Gonzales Inarritu) paukštiškasis gyvenimas – ne toks gražus. Šis filmas pasakoja apie paukščio ir žmogaus vaidmenų suderinimą, tikrą ir skausmingą gyvenimą. Filme „Pingvinas ir balandis“ – skirtingi paukščiai reprezentuoja skirtingus žmonių tipus, jų tarpusavio bendravimo keblumus. O „Kijevo torte“ tapimas paukščiu tampa namų palikimo ir tėviškos pareigos simboliu.

„Murmuracija“ jau savo pavadinimu duoda užuominą apie savo turinį. Žodyne šis žodis apibrėžiamas kaip veiksmas, kurį atlieka paukščių būrys – nenutraukiamas viso būrio judesys. Tai yra vienas iš paukščių išgyvenimo būdų: būtent taip jie saugosi nuo plėšrūnų ir sušyla. Taip filmas įvardija, jog tai istorija apie savo būrio atradimą ir bendrystę jame.

Pagrindinis filmo veikėjas, Piet – garbingo amžiaus vyras. Gyvendamas senelių namuose jis yra apsuptas įvairiausių asmenų. Jie visi tarsi atradę savo mažus gyvenimo džiaugsmus. Kai kurie sutelkia visą dėmesį į chorą. Kiti – į kasrytinę mankštą. Tretieji – į bingo žaidimus. Nors Piet visi išvardyti dalykai puikiai sekasi, tačiau nelabai rūpi. Kasdien jis nuobodžiauja, neatranda to, kas jį šioje aplinkoje džiugintų. Tačiau į jo aplinką atvyksta naujojo pasaulio ženklas. Draugas ir vedlys, kuris padeda prisitaikyti prie esančių aplinkybių ir rodantis naujo gyvenimo pradžią.

Visi šio filmo veikėjai – medžiaginės lėlytės. Jos atgyja per stop-motion animacijos techniką. Manau, jog tai yra puikus pasirinkimas, nes veikėjų tikslai ir veiksmai tampa daug ryškesni. Pavyzdžiui, personažai judina tik akis, kad bendrautų tarpusavyje. Šis pasirinkimas suteikia jiems daugiau charakterio, lyginant su panašiais filmais. Jeigu būtų pasitelktas kitas kūrimo būdas, pavyzdžiui, pieštinė animacija, įvairios personažų pasikeitimo detalės, kurios atrodo tokios ryškios šiame filme, nebūtų taip gerai žiūrovui pastebimos.

Man filmo stilius priminė vaikystėje matytą filmuką „Valasas ir Gromitas“. Panašumo jausmas ateina ne tik dėl to, jog abu filmai naudoja tą pačią animacijos techniką, bet ir dėl humoristinių pasaulių. Juose keisčiausi dalykai – įprasti. Vyras, kuris laisto augalą, pavaizduotą piešinyje, mėnulyje slidinėjantys robotai, senukai, pasiverčiantys paukščiais. Jaunuose žiūrovuose šis stilius ugdo kūrybiškumą. O vyresnėlius kviečia šiuos ženklus iškoduoti.

Tačiau svarbiausias filmo privalumas – kvietimas pamąstyti apie senatvę.Filme ši mūsų kasdieniška baimė perteikiama ne su kartėliu, o augimo ir pokyčio prieskoniu. Paukštiškoji esybė – tai viltis sklandyti padebesiais ir dainuoti iš kartos į kartą perduotas dainas. Galbūt senatvė tėra naujas pokyčių etapas?