Tardytojas

Šis filmas tai akistata su žmogumi, kurio darbas išveda jį iš proto ir bandymas suvokti iš kur kyla pirmapradis asmens žiaurumas.

Dvidešimtojo amžiaus septintajame dešimtmetyje gyvenantis Tardytojas seka valdžiai įtartinus asmenis, menininkus, žudikus, politikuojančius personažus. Analizuodamas jų asmenybes iki smulkmenų jis bando įsikūnyti į savo įtariamuosius, suprasti, kaip jie galvoja, ką jie veikia, kaip gyvena. Jis bando su jais susitapatinti.

Šis filmas tai vienos iš tardytojo darbo dienų – repeticija. Jo kabinetas – užkulisiai, tardomasis – žiūrovas. Tema – žmogžudystė. Veiksmas: kaltinamasis (A. Gluosnis ) tiesiogiai susijęs su jo dramoje aprašomais istoriniais įvykiais. Filme tardytojas siekia suvokti kaltinamojo būtį. Kruopščiai ruošdamas klausimus, nejučia pradeda atsakinėti už kaltinamąjį. Tardytojo asmenybė susiskaldžiusi į daugybę personažų. Nebegalėdamas būti savimi jis pradeda paskutinį tardymą. Jis tardo save.

Mes rodome ne kaip vyksta tardymas, o kaip jam ruošiamasi, ne kaip sekamas žmogus, o kaip sekantysis tampa sekamuoju, ne kaip kenčia įkalintas, o kaip kenčia įkalintojas.

Tardytojas tarsi veidrodis, kuriame atsispindi, žmonės kuriuos jis nuteisė. Jų gyvenimai, jų jausmai. Jie visi gyvena tardytojo galvoje, kūne, sieloje. Ir jie visi po truputį išstumia jo savastį, jį palaužia. Tuomet kai skausmas tampa nepakenčiamas, belieka imtis savižudybės.