Auksinis flakonas

„Auksinis flakonas” vaizduoja kasdienę neturtingųjų prozą ir rutiną. Mes tikime, kad „normaliai“ visuomenei (įsiurbtai į kapitalizmo esmę ir įsisavinusiai modernias technologijas) reikia pastebėti ir prisiminti kitus, gyvenančius šalia, bandančius išlikti, sudurti galą su galu. Tuos, kurių poreikiai, jausmai, norai ir tikėjimas yra tokie pat stiprūs, o gal net stipresni jų nuoširdžių emocijų skalėje. Tie žmonės, nors ir gyvena nepastebimi mums svetimoje socialinėje pusėje, regis, susiduria su didesnėmis egzistencinėmis dilemomis nei mes, o kartais gali būti ir laimingesni už mus. Erdvė ir laikas jų planetoje yra ištęstas ir kitoks. Mūsų turimam pasauliui tie žmonės nepriklauso ir, regis, jiems tai nerūpi. Jie nuoširdžiai ir sąžiningai priima tiesą, skausmą ar paprastus džiaugsmus, ir visa tai vyksta kitoje socialinėje erdvėje, tarsi už sienos; jei tai bando suvokti svetimas ir nejautrus – viskas gali atrodyti purvina ir baisu.